Erotika tautosakoje

erotikaI.jpg: 757x1000, 122k (2011 rugsėjo 15 d., 23:42) erotikaIV.jpg: 654x1000, 58k (2011 rugsėjo 15 d., 23:43)

Knygą „Erotika tautosakoje“ galima įsigyti visuose knygynuose!

Taip pat galima užsakyti tiesiai iš mūsų! Kaina dabar tik 12,- EUR, siunčiame paštu (išlaidos įskaičiuotos).


Dovanojame pluoštelį teksto iš knygos

Prašome paskaityti knygos pratarmę ir įvadą

Pratarmė

Žmogus senovėje skyrė ir dabar skiria daug dėmesio erotikai. Lytinis bendravimas neatsiejama dalis. Neklausiama, kodėl žmogus seksualus. Konstatuojamas faktas, kad taip yra: jeigu būtų kitaip, žmonija seniai būtų išnykusi. Mokslininkui toks elgesys – evoliucijos procesas, katalikui – Dievo šūkis, juk liepta: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“1. Tuo tarpu kyla klausimų: ar pagoniški dievai paskelbė lietuvių protėviams tokį įsipareigojimą? Ar dievai ragino taip elgtis žmones, ar juos tik skatino? Ar moterys, prašydamos dievų suteikti jų vyrams lytinės stiprybės, buvo paragintos taip elgtis, ar šventai tikėjo dievybės apraiška jų vyrams?

Meilės tema – dvasinė ir kūniška – svarbi ne tik realiame gyvenime, bet ir kūryboje: tautosakoje, dailėje bei literatūroje. Būtent tokiai temai skirta knyga: meilė ir erotika lietuvių tautosakoje, papročiuose, tikėjimuose, mitologijoje bei religijoje.

Ėmiausi šio darbo pirmiausia todėl, kad tema man pačiai yra įdomi.

Meilės ir erotikos tema mokslinėje ir populiariojoje literatūroje yra išleista nemažai knygų, tačiau susidaro įspūdis, kad daugelis simbolių liko šiek tiek nesuprasti. Užuominomis autoriai pažymi, kad perprato tai, apie ką rašo.

Tematiką nelengva dėstyti, nes simboliai tarpusavyje susipynę, pradedant smulkiau nagrinėti vieną, atsiranda visa virtinė naujų. Todėl turinyje esantis simbolių sąrašas bei eilės tvarka yra sąlyginiai. Meilė ir erotika sietina – ar bent taip buvo – su meile, viliojimu, vestuvėmis, vaikų susilaukimu, jų turėjimu. Artimi šiai temai klausimai: iš kur atsirado vaikai, nuo kada būsimas vaisius tampa žmogumi? – ir šiandien tebediskutuojami. Žmogus suvokiamas kaip būtybė iš kūno bei dvasios. Todėl tampa aktualu ir įdomu – kada atsiranda siela būsimame vaisiuje? Kas yra dvasia, siela, savimonė – biomedicinos mokslas vienareikšmiškai į tai negali atsakyti. Tai lieka filosofijos, etikos ir, visų pirma, religijos tema. Todėl tyrinėjant apie meilę ir erotiką, remtasi ir religija, ir antropologija. Lietuvių folklore pasižymi ir vyraujanti sinkretinė katalikybė, religija su stipriais krikščioniškais elementais, kovojanti prieš senovės baltų politeistinę religiją.

Krikščionybė daug kur buvo tik antklodė, suteikianti naujus pavadinimus religinėms ceremonijoms. Literatūroje pasirodė ir vienas kitas populiarus mokslo teiginys, konkuruojantis su religijomis dėl kompetencijos paaiškinti esminius klausimus: kaip atsirado pasaulis? Kaip atsirado ir atsiranda gyvybė? Kaip išnyks pasaulis? Tarybiniais metais erotinės temos religiniai aspektai buvo cenzūruojami, nebuvo galima deramai nagrinėti simbolių reikšmių. Pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus puikiai išanalizuotas obuolio simbolis tapo „valstiečio gyvenimo buities realija“2.

Nors knyga yra iš esmės mokslinė, manau ir tikiuosi, kad ji sudomins daugiau skaitytojų. Įvade aprašau, kas jau tyrinėta iki šiol, metodinius dalykus, simbolių nagrinėjimo būdus ir teorijas, kaip ir kokiomis priemonėmis pasieksiu norimą tikslą. Simboliai daugiaprasmiai ir reikia pabrėžti jų daugiasluoksniškumą, tad ši knyga apsibrėžia tik erotinio ir meilės pobūdžio aspektais, kuriuos lygiai taip pat galima išaiškinti kitoje mokslinio tyrinėjimo šviesoje. Kuo daugiau bus analizuojami lietuvių ir kitų tautų simboliai, tuo bus lengviau suprasti, kaip žmogus save suprato anksčiau ir kaip mums, šiuolaikiniams žmonėms, tai priimtina.

Knygoje nesiimama nustatyti aptariamų simbolių chronologijos, nes jie buvo kuriami nuo visatos susikūrimo, ir jų vardai, reikšmės ir prasmės kito. Todėl tyrinėjamų kūrinių laikotarpį įvardyti galima tik apytiksliai. Galima teigti, kad tautosakos bei mitologijos tekstai, užrašyti iki XIX amžiaus, pateikia indoueropiečių, baltų, lietuvių ir kitų buvusių genčių susikūrimo ir vystymosi laikotarpio literatūrą ir daugiareikšmių, dešimties – dvylikos tūkstančių metų, simbolių visumą.

Knygoje nagrinėjami tam tikri simboliai, siužetai ar frazės. Remiamasi lietuvių tautosaka, religija, kreipiamas dėmesys į papročių simboliką bei kalbinius faktus. Kadangi tautosakos tekstai, kaip dainos ir oracijos, dažnai priskiriami tam tikrai progai, tai leido dainose įvardijus simbolius susieti su papročiuose naudojama atributika. Lingvistinė, ypač etimologinė tam tikrų terminų analizė gali duoti naujų įžvalgų ir papildyti simbolių interpretacijas.

Pavyzdžiui, pasakose pasitaiko formulė į piestą pūsti, aiškinant, ką reikia daryti, kad atsirastų vaikas. Simbolinis – piestos ir grūstuvo – vaizdas savaime aiškus, o etimologinė kilmė sietina su žodžiu piesta – pizda ‘vagina, cunnus’ bei pisti ‘lytiškai sueiti; šlapintis’. Taip pabrėžiamas sueities aktas. Kartais duodama pavyzdžių iš kitų Europos tautų folkloro – dažniau pasakų ar papročių elementų, norint parodyti simbolio universalumą, vyravusį ne tik lietuvių tradicijose ir gyvenime. Kitų tautų dainose simbolika glaustai išreikšta ir pavaldi metrikai, kad verčiant iš vienos kalbos į kitą prarandama simbolinio pateikimo gija. Tokiu atveju geriau cituoti originalo kalba. Todėl kitų tautų dainų tekstais remiamasi mažai.

Pasakos, dainos, sakmės ar kito tautosakos teksto ar mitologinio šaltinio ištraukos pateikiamos pažodžiui – originalas ar vertimas3. Jie rašomi sumažintu šriftu. Tikimasi, kad pateikiamas ištisas pasakos, dainos ar kitas tautosakos, mitologijos tekstas neapsunkins skaitytojo. Kartais ištisas tekstas rašomas norint artimiau supažindinti su liaudies kūryboje esančiais erotinės simbolikos pavyzdžiais, posakiais, frazėmis ir stilistika. Taip pat kai kurie ilgi tekstai perpasakojami laisvai.

Dalyje „Teksto ypatybės“ nagrinėjama žodžio įtaiga ir žodžio galia. Ištartam ar išdainuotam žodžiui, frazei buvo teikiama nepaprasta maginė jėga, galinti pakeisti įprastą būvį ir reiškinį. Vaisingumo, derlingumo, seksualumo, laimės, skalsos dievybės aptariamos dalyje „Dievybės, dievai, deivės“.

Skyriuje „Archetipiniai simboliai“ aptariami bendražmogiški, pirmapradžiai įvaizdžiai, simbolinės figūros, kilusios nuo žmonijos pradžios, pasikartojantys mituose, ritualuose, tautosakoje. Archetipiniai erotiniai simboliai padeda suvokti žmogaus pirmapradišką būseną, veiksmus, pasaulėvaizdį, pasaulėjautą.

Dalyje „Tikėjimai“ analizuojami tikėjimai, kultai, ritualai, apeigos, susijusios su meile ir erotika. Dalyje „Veikėjai“ pristatomi pagrindiniai dainose, pasakose dalyvaujantys veikėjai, jų funkcijos ir sąlytis su meile ir erotika.

Meilės ir erotikos reikšmė papročiuose, tradicijose, ceremonijose aptariama skyriuje „Papročiai ir įvykiai.

Išvadose apibendrinami iškeltų uždavinių teiginiai, hipotezės ir pateikiami rezultatai. Tekstų bei literatūros šaltinių nuorodos talpinamos išnašose tame pačiame puslapyje, kad skaitytojui būtų aiškiau.

Knygos gale pateikiamas literatūros sąrašas, dalykinė rodyklė bei santrauka anglų kalba. Literatūros sąraše yra ir literatūros šaltinių, kurie nebuvo cituojami. Tai buvo daroma sąmoningai, norint pristatyti autorius, rašiusius apie simbolius, erotine ir meilės temomis.

Dėkoju K. Grikšai, kuris leido naudotis savo asmenine biblioteka. Nuoširdžiai dėkoju recenzentams prof. habil. dr. Stasiui Skrodeniui, prof. habil. dr. Vytautui Gudoniui, doc. dr. Gediminui Navaičiui ir doc. dr. Jonui Mardosai.

Įvadas

Meilė – tai ypatingas jausmas, potraukis, prielankumas kitam žmogui, noras būti kartu. Meilę stiprina dviejų žmonių supratimas bei pagarba. Erotika – tai susižavėjimas žmogaus charakterio, fiziniu grožiu ir sugebėjimais. Tai išskirtinis seksualinis potraukis. Erotika gali būti gašli, statiška. Erotikos samprata svarbi senovės ir šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautoje ir pasaulėžiūroje.

Meilės ir erotikos sąvoka beveik neaptinkama tautosakos, mitologijos tekstuose. Jausmus, kuriuos mes vadiname meilės vardu, tautosakoje išreiškiama simboliais, metaforiniais vaizdais, palyginimais. Mylintys vienas kitą prisipažįsta pasakę frazę: „Aš tavo – tu mano“ arba – „Aš tave taip myliu kaip pažįstamą žmogų svetimoje šalyje“.

Problema. Erotiką apibūdinantys posakiai lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje nėra plačiau nagrinėti. Tai paskatino išsamiau nagrinėti erotikos temą. Atskleidus požiūrį į erotiką bus aiški meilę pristatanti koncepcija. Erotikos simbolių suformulavimas leis palyginti senovės ir dabar gyvenančio žmogaus meilės jausmą.

Knygoje siekiama perteikti kuo išsamesnį vaizdą apie erotikos kaip meilės sampratą, seksualumo apibūdinimą lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje. Išanalizavus darbo problemą užsibrėžiamas tikslas – pateikti erotiškumo atvejus ir supratimą tautosakoje, mitologijoje ir kalboje, juos analizuoti, aiškintis ir atskleisti jų prasmę. Reikia pastebėti, kad tyrinėjant tautosakinę ir mitologinę medžiagą, žodis erotika tekstuose nevartojamas, nes apskritai lietuvių liaudies kūryboje pastebimas niveliuotas epiškumas – mažai naudojami vardai, tarptautiniai žodžiai, asmenvardžiai.

Siekiant iškelto tikslo, tyrimui keliami šie uždaviniai:

– apibūdinti erotikos ir meilės sąvokas lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje.

– išaiškinti erotikos motyvą ir sąsajas su meile lietuvių kalboje, papročiuose, tradicijose, tikėjimuose, tautosakoje, mitologijoje bei religijoje.

– pateikti panašumus bei esminius skirtumus tarp sąvokos erotika ir jos prasmės lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje.

– palyginti ir įvertinti erotikos supratimą seniau ir dabar meilės kontekste.

– nagrinėti erotinius simbolius ir juos išaiškinti.

Pasirinkta metodika – mokslinės literatūros ir darbo rezultatų analizė, duomenų rinkimas ir jų analizavimas, sisteminė ir istorinė lyginimo analizė.

Monografijos nauda mokslui, visuomenei pasijaus pristačius išvadas. Ištyrinėjus atskirus erotiką apibrėžiančius atvejus bus nustatyta ir pateikta pažiūrų į meilės reiškinį sistema.

Knygos struktūra: pratarmė, įvadas, tyrinėjimo istorija, archetipiniai simboliai, simbolių analizavimas mitiniame, tautosakiniame kontekste, nuo žmogaus atsiradimo iki mirties lydinčios simbolinės metaforos bei prasmės.

Kiekvienas simbolis perteikė sąvoką, supratimą ir traktuotę. Archetipiniai simboliai – tai atskiri vienetai, pristatantys vienokius ar kitokius tautosakoje minimus vaizdus. Tai augalai, vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, mitinės būtybės, daiktai, atskiros mitinės realijos, kūno dalys, gamtos reiškiniai. Per gamtos reiškinius, žvėris, gyvūnus suprantamas žmogus, jo siekiai, jo meilė ir erotika, padedanti surasti sau partnerį. Išsiaiškinus atskirus simbolius monografijoje buvo analizuojama tikėjimo idėja, ją gretinant su tautosakoje, mitologijoje veikiančiais herojais.

Tikėjimas buvo svarbus kiekvienam pasakos ar dainos veikėjui, nes jis – kuriantis žmogus, tikintis savo ir kitų laime.

O laimė tautosakos ir mitologijos tekstuose suprantama kaip mylimo žmogaus suradimas. Nagrinėjant su erotine tematika susijusius tekstus pasirodė svarbūs ir tautosakoje ir mitologijoje minimi pagrindiniai veikėjai, herojai, – varomoji kūrinių jėga. Jie analizuojami atskiroje dalyje. Erotiniai simboliai ir veiksmai siejami su gamtos kūnais, žvėrimis ar augalų vardais. Gamtoje vykstantys atsitikimai pasakojo apie žmogaus jausmus, intymųjį gyvenimą. Tai analizuojama skyriuje apie papročius ir įvykius.

Kaip ir iš kur atsiranda vaikai? Šis klausimas nuo seno aitrino žmonių sąmonę. Vaikas erotinėje ir etnologinėje medžiagoje laikomas besikuriančia būtybe, pereinančia pirmapradžio kūrimosi stadijas. Pasiekus brandą, mergelė ir bernelis domisi vienas kitu. Grožis, susižavėjimas dailiu kūnu ir gerumu atveda į erotinę meilę. Aukščiausio laipsnio meilė pasiekiama pirmajame meilės akte – mergystės praradime, kada susilieja kūnai ir dvasia.

Pastebėtina, kad erotiniai simboliai turi daug reikšmių ir prasmių. Pasirinkus tautosakinę medžiagą, tyrimui tinkamą metodiką, analizės struktūros etapus buvo apibendrintos ir pateiktos išvados. Nesistengiama išvardinti kiekybinės erotikos, meilės ar lytinio potraukio, akto apibūdinimą ar pavaizdavimą tautosakoje, mitologijoje. Daug svaresnis kokybinis meilės ir erotikos simbolių išaiškinimas.

Simboliai, santūrumas bei metakalba

Graikijoje buvo pirmapradis meilės dievas Eros. Sakoma, kad iš chaoso gimė galingoji, viską atgaivinanti meilė – Eros. Eros romėnų mitologijoje atitinka meilės dievą Amor ir geismo – Kupidoną. Euripidas Erotą mini Dzeuso, o Simonidas – Afroditės ir Arėjo sūnumi. Hesiodas poemoje „Teogonija“ Afroditę – meilės, geismo ir grožio deivę – kildina iš kraujo, nutekėjusio į jūrą, Kronui iškastravus Uraną. Genitalijas išmetė į jūrą ir iš jūros putos atsirado Afroditė4. Eros ir Afroditė buvo meilės dievai kaip ir lietuvių deivė Milda. Teodoras Narbutas Mildą mini kaip baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivę5. Mums svarbu Eros dievo pirmapradiškumas, galingumas kaip lietuvių Mildos. Vėlesni dievo skilimai, kaip romėnų Amor ir Kupidonas, rodo dievo Eros menkėjimą, dalinimąsi į meilę ir geismą, seksualumą, o deivės Afroditės iškilimą į dievų areną. T. Narbutas taip pat lietuvių Mildą lygino su graikų Afrodite, romėnų Venera, kurios atitinka senovės egiptiečių Hator.

Knygoje nagrinėjama erotikos tema. Lygiagrečiai gvildenama meilės supratimas erotikoje. Meilės ir erotikos jausmai apima dvasinį pasitenkinimą, erotinį susižavėjimą, seksualinį potraukį ir seksualinį veiksmą.

Knygoje erotika įvardijama kaip meilės dalis, todėl kalbama apie meilę kaip aukštesnio meilės jausmo išraišką. Erotikos pavadinimas paimtas sąmoningai, nes tai teisingiau apibrėžia nagrinėjamos temos specifiką. Tautosakos tekstuose dominuoja kūrybinis pradas ir pateikiamas tekstas vertinamas simboliškai, kur kaip mite susijungia praeitis, dabartis ir ateitis. Tautosakos, mitologijos tekstuose slypi mito struktūra, atspindžiai, mito koncepcija. Seksualinė meilė suprantama kaip intymi, kūniška. Meilė – susižavėjimas, įsimylėjimas, meilavimas, pagarba, supratimas, gyvenant kartu. Erotika teikia peno akims, seksas – kūnui, meilė – dvasiai, o plačiąja prasme – ir kūnui, ir dvasiai.

Seksualinės metaforos dažnai dviprasmiškos vaikų atžvilgiu, t. y., kad nesuprastų vaikai. Kita vertus, seksualiniai terminai patiria tam tikrą nuvertinimą tapdami žargonu. Tad įvedamas naujas žodis – eufemizmas, kuris po kiek laiko pasidaro per daug aiškus ir turi būti išstumtas6. Tai labai gerai iliustruoja lietuviškų laikraščių skelbimai apie prostitučių paslaugas, nes čia slypi ne tik moralinė, bet ir juridinė, baudžiamoji atsakomybė. Taip keitėsi skelbimų turinys ir struktūra: nuo „gėlės į namus“ į „šaltas šampanas į namus“, vėliau – „masažas namuose“. Lyg savaime suprantama, kad neaiškūs skelbimai rubrikoje „Kitos paslaugos“ siejami su prostitucija. Įvairūs draudimai čia gali tik paskatinti kūrėjų fantaziją, o vargu, ar pats reiškinys išnyks. Naudojami įvairūs poetiniai terminai, kaip antai, „drugeliai“, „žiedeliai“, “Dvi saldžios uogelės laukia jūsų skambučio”; “Gėlės”; “Saulės spindulėlis žiemos sukūry...”, “Svajonėms nebūna ribų!”; “Mūsų dienos...” gan vienprasmiškai „Lengvas masažas vyrams“; “GSP”; “Paskambink! Neduok jam nudžiūti!”; Meilės žaidimai pas jus namuose”7. Žinoma, tokios formulės, naudojant reklamos žanrui būdingas priemones, tiktų ir skalbimo milteliams, sakysim, “Saulės spindulėlis žiemos sukūry...”,, mašinų reklamai – “Svajonėms nebūna ribų!”. Tačiau antraštė „Kitos paslaugos“ viską atskleidžia.

Mokslinėse publikacijose atsispindi mokslinis santūrumas. Pastebėtinas žodynų skurdumas apie seksualinius terminus. Sinonimų žodyne8 nėra žodžio mylėtis – ir, nežinoma kitų šios reikšmės žodžių. Nepateikia ir kitų terminų: pizda, varpa ir kita. Suvedžioti turi tik abejotiną sinonimą ‘apgauti’. Akademinis žodynas gan įvairus, nes jį sudarinėjo daug autorių. Vėlgi, žodis mylėtis nežinomas kaip ‘lytiškai bendrauti’, nors žodžio reikšmės įvairovė aptariama keturiuose puslapiuose9. Žodyno tomuose pasitaiko reti žodžiai rusti, pisti, kurių reikšmės pateikiamos lotyniškais terminais ‘coire’ ar žąsys, višta ‘cunnus’. Manytina, kad renkant duomenis iš informantų, vengta jų tiesiogiai klausti ar nenorėta dėti tiesioginės pateiktos reikšmės. Vagina ar krūtys anatomijoje turi lotyniškus, bet ir lietuviškus bei tarmiškus pavadinimus, tačiau kitos kūno dalys žodynuose neįvardijamos lotyniškai, kaip galėtų vadintis stuburas – ‘Columna vertebralis’. Gydytojai privalo gydyti visas žmoguje esančias kūno dalis. Vis dėlto galima ir medicinoje pastebėti tam tikrą santūrumą. Laikraščio skelbime siūloma gydyti lytiškai plintančias ligas, kurios vadinamos žodžiu „dovana“. Tai, manytina, ne medikų išdaigos. Toks žodžių žaismas padrąsina pacientą kreiptis į gydytoją. Pritraukti klientus – tai žurnalistinis ir reklaminis triukas. Rėmimasis moksline nomenklatūra naudingas tiksliai perteikiant žodžių reikšmes.

Kalbant apie augalus kiekvienoje tarmėje tas pats pavadinimas gali reikšti visai kitą augalą, tad būtina pateikti ir to augalo tarmiškąjį, ir mokslinį pavadinimą, kad mokslininkui būtų lengviau suprasti. Panašiai ir su lotyniškais terminais, reiškiančiais kūną ir meilę. Todėl kai kur knygoje bus vartojami lotyniški pavadinimai tik tokiu atveju, kai tai neišvengiama ar kai kurių terminų nėra suprantamas ir priimtas lietuviškas pavadinimas.

Frazeologijos žodyne taip pat trūksta meilę bei erotiką perteikiančių frazeologizmų, pvz. minėtas pūsti į piestą. Tai gali būti ir todėl, kad lietuvių filologijos tyrinėtojai tokio frazeologizmo nežino arba jis jiems nepriimtinas kaip nepadorus. Folkloristų darbuose neretai pasitaiko naujai sukurtų frazeologizmų: „vedybinė situacija“10, vedybinė galia11. Tad išryškėja mokslininkų vengimas nagrinėti erotinės meilės temas, kaip nepadorumo išraišką. Šis darbas, remiantis folkloro tekstais, įneš naujų reikšmių ir prasmių filologijos, etnologijos bei antropologijos mokslui.

Dažnai kalbama apie „nekaltybę“ ir „nekaltybės praradimą“. Tai yra krikščioniška sąvoka, neigiamą atspalvį turinčio žodžio „kaltas“. Krikščionybė nekaltybę iškėlė kaip kultą, lytinius santykius pripažino tik tarp sutuoktinių. Turint omenyje, kad jau kuriant žmogų, krikščioniškasis Dievas jam liepė daugintis, reikia Ievos iniciatyvą mylėtis nevertinti kaip kaltę, o kaip nuopelną. Šio nenuoseklumo ir neatitikimo nepastebi teologai. Kita vertus, žodis kaltas etimologiškai giminingas skelti ir skylė, tad šia tiesiogine prasme visai įmanoma jį vartoti. Pats anatominis pasikeitimas yra neutralus, jo vertinimas slypi ne biologiniame procese, o tik socialiniame kontekste. Pasakymu „prarado nekaltybę“ perteikiama tam tikros grupės žmonių žinia, nuomonė, kad kalbamu atveju būtent taip vertinta – bet mes nežinome, ar taip buvo. Todėl vietoj jo vartosiu dalykiškesnius: „mergystė“, „mergystės praradimas“, „jaunų dienų praradimas“, „tapo moterimi“, „įvyko pirmas lytinis aktas“.

Nekaltybė, mergystės praradimas įvairiose kultūrose vertinama nevienodai. Dažnai į tai nebuvo kreipiamas dėmesys. Tai moralinės ir dorovinės vertybės supratimas skirtingose visuomenėse. Reikia pažymėti, kad lietuvių tautosakoje mergystės praradimas – tai pirmi lytiniai santykiai, tai mergystės plėvės plyšimas. Visa tai apibrėžia, reprezentuoja simboliai.

Lietuvių liaudies dainose simboliais atskleidžiamas bernystės praradimas. Po pirmojo lytinio akto vyro lytiniai organai fiziologinių ir anatominių pasikeitimų neturi, tačiau emocinis jaudulys gali pasiekti psichologinį poveikį. Dainose bernelis, kaip ir mergelė, pirmą kartą mylėdamasis, praranda savo jaunas dienas. Jis taip pat, kaip mergelė, verkia, gailisi savo žirgelio. Taip jis tampa vyru, galinčiu didžiuotis savo vyriškumu. Pasikliaudami tautosakine medžiaga vaikino pirmojo lytinio akto pasekmes vadinsime bernyste, bernystės praradimu.

Aiškinant simbolius ir frazeologizmus nesiimta teigti, kad visi pasakotojai ar dainininkės tuos simbolius taip ir būtų supratę. Tačiau rengiant šią knygą, kalbant, bendraujant su kaimo žmonėmis, tenka pripažinti, kad jiems šie simboliai savaime aiškūs ir suprantami. Simbolių išaiškinimą reikia vertinti istoriškai, kaip į simbolio atsiradimą – kai kurie jų figūruoja tik kaip metafora.

Literatūra:

1 Ebiblija.lt

2 Basanavičius 1970: 929.

3 Pagal žurnalo „Fabula – Journal of Folktale Studies“ stilių.

4 Romėnų Venera.

5 Narbutas I 1998: 134–135, 158–159, 324.

6 Kluge 1999.

7 Visi pavyzdžiai iš Lietuvos rytas 2002–12–11. GSP – Greitoji seksualinė pagalba.

8 Lyberis 1981.

9 LKŽ VIII 187–190.

10 Stundžienė 2002: 20.

11 Daugirdaitė 2002: 145.

Daivos Šeškauskaitė

Akademikas doc. dr. Gediminas Navaitis recenzijoje rašo:

Knyga, nagrinėjanti erotiką tautosakoje, pasirodė Lietuvos mokslo padangėje. Didelės apimties ir pretenzingu pavadinimu Daivos Šeškauskaitės monografija “Erotika tautosakoje” - tai darbas apie erotiką lietuvių liaudies dainose, pasakose, sakmėse, padavimuose, mįslėse, oracijose. Tai darbas apie meilę, meilės jausmą plačiąja prasme, o apie erotiką – kaip sakralinę meilės išraišką. Tai ne vulgarus žiūrėjimas į nuogą merginą ar moterį. Knygoje sprendžiami egzistenciniai klausimai: ar meilė ir erotika mūsų protėviams buvo svarbi, ar ji išaukštinama ir slapta, kokį vaidmenį priešvedybiniame ir vedybiniame gyvenime vaidino erotika, kada prasideda tikroji meilė, kada žmonės įsimylėdavo, kada tai erotinis susižavėjimas, kada meilė turėti vyrą, kada ir kaip ateina siela į kūną? Knygoje norima sužinoti šelmiško klausimo atsakymą apie lietuvių erotiškumą, ar lietuviams teisingai prikabinta tautai priskiriama „šalto būdo“ etiketė. Autorė monografijos pradžioje duoda meilės, erotikos apibrėžimus, kuriais ji vadovaujasi rašydama: „Erotika įvardinama kaip meilės dalis, todėl kalbama apie meilę kaip aukštesnio meilės jausmo išraišką. Erotikos pavadinimas paimta sąmoningai, nes tai teisingiau apibrėžia nagrinėjamos temos specifiką.“

Akademikas prof. dr. Vytautas Gudonis recenzijoje rašo:

Manau, kad autorė nauju žvilgsniu pažiūrėjo į mokslinių tyrimų lauką ir pristatė visuomenei lietuvių liaudies kultūrinio palikimo analizę. Vertinga savo mokslinėmis įžvalgomis ir originaliomis idėjomis Daivos Šeškauskaitės monografija yra reikšminga analizuojant erotiką tradicijų, papročių, užkalbėjimų, smulkiosios tautosakos, tikėjimų, liaudies magijos, religingum bei kultūrų sąveikos ir etnokultūrinio tapatumo problemų rate. Kaip pati autorė pristato nagrinėjamą temą: „Erotika perkelia į minčių, susižavėjimo ir kūniško pajautimo, sakrališkumo grožio laipsnį“. Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad ši monografija bus ne tik ryškus įnašas į Lietuvos etnologijos mokslą, bet ir padės pagrindus į Lietuvoje vystomą seksologiją. Taip pat, be abejonės, ši knyga sukels mokslinę diskusiją mokslininkų ir skaitytojų tarpe.

Spaudos konferencija

BNS spaudos konferencijų salėje vyko spaudos konferencija tema „Erotika – problema ar gyvenimo būdas?“

Konferencijoe meilės ir erotikos reikšmę senovėje ir šiuolaikiniame gyvenime pristatė dr. Daiva Šeškauskaitė. Kalbėjo knygos "Erotika tautosakoje" autorė ir recenzentas akademikas prof. habil. dr. Vytautas Gudonis.

Statistika rodo, kad šiuo metu santuoka nėra svarbi kuriant šeimą. Šeima tampa neaiški surogatinė dalelė. Tuokiasi maža dalis žmonių. Partnerių keitimas lytiniame gyvenime tampa normalus reiškinys. Kas kaltas? Valstybė? Žmogus? Evoliucija?

Problema - meilė ir erotika yra svarbi žmonių gyvenime. Ji lyg nieko nereiškianti, bet užvaldžius pirmuosius žiniasklaidos puslapius. Kaip pateikiama erotika, kaip ji valdo mus? Ar ji tokia reikalinga? Ar tik išpūstas burbulas?

Problemą spręsti galima įvairiai. Viena - paskaityti knygą "Erotika tautosakoje" apie meilę ir erotiką. Išstudijavus baltų, lietuvių kultūros, tautosakos pavyzdžius, pasirodė, kad meilė ir erotika buvo tautos išsaugojimo kelrodis. Toks požiūris telkė tautą išlikti ir vienytis. Baltiškasis, lietuviškasis meilės ir erotikos pateikimas tautosakoje, kultūroje rodo kuklios, užslėptos, paslaptingos tautos įvaizdį. Tai skiriasi nuo slaviškosios tradicijos erotiką pristatyti atvirai. Meilės ir erotikos supratimas senovės ir šiuolaikinių žmonių gyvenime padeda susirasti gyvenimo draugą ar draugę, įsigilinti į save. Meilė ir erotika keičia likimus.

Lietuvių tautosakoje simbolika išreiškė aukščiausius žmogaus jausmus, lydėjusius nuo gimimo iki mirties. Susižavėjimas, viliojimas, meilės jausmas, aistra, geismas, erotika, lytinė meilė ir vaikų gimimas - svarbios ir aktualios temos senovės ir šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautoje ir pasaulėžiūroje. Visa tai tautosakoje vaizduojama simboline kalba.

Apie mus rašo

Apie knygos spausdinimą rašoma M. Mažvydo bibliotekos leidinyje „Numatomos leisti knygos“ nr. 32: lnb.lt.